Paroda „Apie šaknis, kamienus ir mus“

Medžiai nėra pasyvūs Žemės gyventojai. Per slaptus požeminius grybienos tinklus jie kuria ištisas bendruomenes: dalijasi maistu ir jautriai įspėja kaimynus apie artėjantį pavojų.
Kiekvienas medis kartu yra ir gyvas metraštininkas. Jo kamiene, tarsi giliausiame dienoraštyje, įrašyta nesumeluota šimtmečių istorija. Rievė po rievės čia įamžinti sausrų, vėjų ir šilumos pėdsakai.
Mes, žmonės, esame sujungti su jais nematomu biologiniu ir emociniu ryšiu. Medžiai mus lydi kasdien, tapdami tokie įprasti, kad jų nebepastebime. Tačiau atsidūrus dykumoje ar bekraštėje jūroje, akys instinktyviai ima ieškoti žalio molo. Be šios žaliosios bendrystės pasaulis akimirksniu praranda saugumo jausmą. Kokie mes panašūs! Įleidžiame šaknis į žemę, tvirtu kamienu laikomės prieš gyvenimo vėtras, o atėjus laikui – puošiamės vainikais ir brandiname sėklas, kad galiausiai, ratui apsisukus, grįžtume ten, iš kur pakilome.
Mintis parengti parodą „Apie šaknis, kamienus ir mus“ nėra atsitiktinė. Formuojant ekspoziciją, be meninės kūrinių vertės, mūsų dėmesį patraukė tai, kaip medžių tema tapyti dailininkų paveikslai organiškai įsilieja į istorinę bei kultūrinę M. Oginskio rūmų aplinką, kurioje dominuoja išlikęs gamtos paveldas – senasis žemaitiškas miškas-alkas. Žemaičių dailės muziejaus erdvėse eksponuojami kūriniai tarsi atkartoja visą nepaprastai įdomų medžio gyvenimo ciklą, leidžiantį geriau suprasti mus supančią aplinką ir kiekvieno medžio vaidmenį mūsų kasdienybėje. Medžių lajos teikia pavėsį bei prieglobstį daugeliui gyvų būtybių, įskaitant ir mus, o dailininkams tai – neišsenkantis įkvėpimo šaltinis.
Medžių istorijos rašomos metai iš metų ir neretai siekia šimtmečius, o jas skaito kelios žmonių kartos. Tokį galiūną, skaičiuojantį daugiau kaip penkis šimtus metų, šviesia, viltinga akvarele nuliejo Kazys Kęstutis Šiaulytis kūrinyje „Perkūno ąžuolas Plungės parke“. Senojo Plungės parko unikali dvasia atsispindi ir kitų dailininkų – Daliutės Onos Matulaitės, Liudviko Pociaus, Ilonos Žvinakienės, Osvaldo Jablonskio, Aistės Juškevičiūtės, Valdo Simučio – paveiksluose.
Medžiui gyvenimo pradžia – itin jautrus laikotarpis. Norint išlikti, kaip ir žmogui, jam reikia augti ir tvirtėti. Į tai sutelkiama didžioji medžio energijos dalis: daugelis ląstelių saugo kamieną ir padeda iš aplinkos pernešti vandenį. Tokį trapų medžių išlikimo etapą meistriškai perteikia tapytoja Marta Stirbytė-Valaikienė drobėje „Kauno ąžuolynas“.
Po žemę kausčiusios žiemos pavasaris plačiai atveria duris šilumai ir šviesai, leisdamas laisvai tekėti vandens pritvinkusiems gyvybės syvams. Lino Julijono Jankaus paveikslas „Pavasaris Drėvernoje“ yra pilnas virpesio ir judėjimo – tikėjimu pavasario gyvastimi prisotintas visas kūrinio koloritas.
Ateina laikas žydėjimui – vienam gražiausių gamtos virsmų. Vladimiro Sušilovo „Žydinti Obelis“ ir jos žiedlapiais pasipuošusios šakos – tai mažyčiai balti gyvybės altoriai, pilni skraidančių Dievo tvarinių.
Taikli žmogaus ir medžio metafora išreikšta Giedrės Bulotaitės-Jurkūnienės cikle „Vaivorykštė“. Dangaus karūna puošia tik brandžių medžių lajas... Kaip ir medžio, taip ir žmogaus per gyvenimą nuveikti darbai tikrąja verte suspindi tik brandžiame amžiuje. Medžio vaisiai – kantrybės, laiko ir nematomo darbo išraiška. Žmogaus ir medžio sielos sodo derlius – taip trumpai galima apibūdinti Martos Stirbytės-Valaikienės paveikslą „Tėviškė“, kuriame ant stalo guli prapjautas naminės duonos kepaliukas, o už lango obelis jau sunokinusi obuolius.
Parodoje gausu paralelių tarp žmogaus ir medžio gyvenimų. Jie dažnai siejami su išmintimi, ramybe, grįžimu į pradžią. Viskas yra cikliška, todėl ir Mildos Mildažytės-Kulikauskienės kūrinys „Kazlų Rūdos lentpjūvėje II“ – tarsi išmintinga medžių knyga. Nukirstų medžių gilios rievės – tai pasibaigiančios jų istorijos, paliktos skaityti ateities kartoms. Istorijos su viltimi, jog šie medžiai paliko sėklas, kad gyvybės ratas nesustotų, o suktųsi toliau.
Muziejaus lankytojai turės išskirtinę progą susipažinti su dailininkų Adomo Galdiko, Donato Valatkos, Kosto Žuolio, Adelberto Nedzelskio, Vladimiro Sušilovo, Kazio Rimto Tarabildos, Džiugo Palukaičio, Antano Krištopaičio, Jono Tarasevičiaus kūryba medžių tema.
Staigmena! Parodoje jūsų laukia susitikimas su kūriniu, kurį lengviau pamesti nei pamatyti. Oficialus Lietuvos rekordininkas – Giedrės Bulotaitės-Jurkūnienės paveikslas „Ąžuolas rugių lauke ir namelis pamiškėje“ – yra vos 2 x 2 milimetrų dydžio. Įsivaizduokite ošiantį šimtametį ąžuolą, šalia banguojantį rugių lauką ir mažą namelį. Kad visa tai pamatytumėte, neužteks vien ypatingo susikaupimo ar aštraus žvilgsnio – teks pasitelkti ir lupą.
Parodai emocinio krūvio suteikia dailininkės-dizainerės Lauros Blaževičienės sukurtas vaizdo įrašas ir parengta medžių instaliacija „Gyvybės ratas, kurį užrašė pati gamta“. Tai rami, meditatyvi kelionė po M. Oginskio parką, stebint, kaip keičiasi medžių būtis keičiantis paros ir metų laikams.
Paroda kviečia sustoti akimirkai, kad išgirstume nematomą gamtos ritmą.
Paroda veiks iki 2027 05 14
Žemaičių Dailės muziejus, Plungė.
Parodos kuratorės: muziejininkės Danutė Einikienė, Irena Jonauskienė
Vyr. dailininkė-dizainerė: Laura Blaževičienė