„Nuo Gaso kalnelio: skambanti sakralumo aura“

Beržoras – Žemaitijos kampelis, išsaugojęs ne tik tradicinį kraštovaizdį, gamtos grožį, bet ir šios aplinkos sakralumą bei įkvėpęs žymius Lietuvos dailininkus perteikti tai savo kūryboje. Iki mūsų dienų bažnyčiose išlikęs sakralinis liaudies dailės paveldas atspindi kaimo bendruomenės sluoksnių tikinčiųjų religingumą, jų dvasinio gyvenimo turtingumą, kuris paplito už bažnyčios ribų sakraliniais mažosios liaudies skulptūros paminklais, harmoningai derančiais su įstabiu kraštovaizdžiu. Ši jausminė paveldo tradicija gyva iki šių dienų. Į ją darniai įsiliejo prieškario nepriklausomos Lietuvos dailininkų suformuota plastinė kalba. Siekis atspindėti Beržoro išskirtinumą ryškus modernistinės grupės „Ars“ steigėjų bei narių Viktoro Vizgirdo, Antano Gudaičio, Adomo Galdiko, Juozo Mikėno, Mstislavo Dobužinskio kūryboje. Jų organizuoti kūrybiniai plenerai XX a. 4-ajame dešimtmetyje Beržorą tarsi pavertė lietuvišuoju Barbizonu (vietovė Prancūzijoje, kur gimė plenerinės tapybos principai). Beržoras menininkus žavėjo archaiška Žemaitijos dvasia, legendomis apipinta gamta, sakralumu.

Viktoro Vizgirdos kūryboje Beržoro motyvai užima ypatingą vietą. Tarp kitų parodoje eksponuojamų kūrinių – ir žymiausias šios temos kūrinys „II Beržoras“ (1939), saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. V. Vizgirdos kūriniai išsiskiria sodriomis spalvomis, gaivališka ekspresyvia potėpių ritmika, persunkta stipria vidine emocija.

Vėliau, gyvendamas JAV, dailininkas V. Vizgirda išsaugojo Beržore suformuotą tautinę pasaulėjautą bei spalvinį jautrumą. Šiame Žemaitijos kampelyje gimę kūriniai dabar laikomi Lietuvos dailės aukso fondu ir yra saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Antanas Gudaitis, į Lietuvą iš Paryžiaus parvežęs laisvojo pasaulio meno tendencijas, kryptis, nuosekliai siekė, kad ir Lietuvos dailės gyvenimas priartėtų prie vakarietiškų modernaus meno idėjų. Beržorą ir šalia esantį Platelių miestelį kartu su bendraminčiais jis pavertė menininkų traukos centru. A. Gudaitis šią vietą pamilo visam gyvenimui. Jo kūryboje peizažas – ne tik gamtos šlovinimas, bet ir tylus bei iškalbingas savasties liudijimas.

Adomas Galdikas gimė Giršinų vienkiemyje, prie Mosėdžio, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Prie kelio stovėjo koplytėlė su tėvo tapyta madonna. Pati aplinka formavo meilę liaudies menui. Tuo metu, kai arsininkai vasaras leisdavo Beržore, bene labiausiai patyręs ir novatoriškas tarp jų buvo Adomas Galdikas – jau pripažintas tapytojas, grafikas, scenografas ir pedagogas. Ekspresyvios kūrybos šaknys glūdėjo naujoviškai interpretuotame lietuvių liaudies mene ir paryžietiškoje stilistikoje. Kartu jie pirmieji įvertino Beržoro aplinkos darną, t. y. unikalią gamtą, architektūrą, tradicijas.

Nors Juozas Mikėnas geriau žinomas kaip skulptorius monumentalistas (tokių šedevrų kaip „Pirmosios kregždės“ autorius, o plungiškiams – kaip kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmų skulptūrų restauratorius), jis taip pat buvo talentingas tapytojas ir grafikas. J. Mikėnas kūrinyje „Beržoras“ užfiksavo šios vietovės motyvus, jais papildydamas savo vėlyvojo laikotarpio peizažų ir grafikos kolekciją.

Mstislavo Dobužinskis – pasaulinio garso dailininkas, scenografas, grafikos bei heraldikos kūrėjas. Jis kilęs iš senos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminės. M. Dobužinskis pagarsėjo kaip talentingas urbanistinio peizažo meistras. Jo „Beržoro koplyčia“ (1933 m.) yra geras pavyzdys, iliustruojantis dailininko atsidavimą Lietuvos regionų architektūrai ir etnokultūriniam paveldui. Šis kūrinys priklauso jo garsiam ciklui „Senoji Lietuva“.

Leono Katino peizažas „Beržoras“ (1962) – ekspresyvi spalvota drobė, rodanti lietuvių peizažo laisvėjimą ir perversmą sovietmečio kultūroje. Nors sovietų valdžia įnirtingai naikino mūsų tikėjimo, kultūros ženklus (tais pačiais metais pradėtos griauti Beržoro koplyčios), tačiau L. Katino Beržoro ciklas tapo drąsiu pavyzdžiu ir įkvėpimu jaunosios kartos dailininkams.

Tapytojos Genovaitės Stasės Kariniauskaitės indėlis į lietuviškąją dailę labai solidus: kelios dešimtys metų buvo atiduota kūrybai, nutapyta daugybė paveikslų, triptikų, ciklų, kuriuose be kitu temų dominavo gamta, persmelkta lyrizmu, drobėse išreikštu per įstabų koloritą.

Prisiliesti prie laiko dvasios nepaliestos autentikos savo kūryboje ėmėsi ir tose apylinkėse gimę ir augę dailininkai – tapytojas Leonardas Tuleikis bei akvarelininkas Ignas Budrys.

Leonardas Tuleikis gimė visai netoli Beržoro – Babrungėnų kaime. Simbolinis sutapimas – jis gimė tais pačiais 1939-aisiais, kai Beržore apsistoję tapė A. Gudaitis ir V. Vizgirda. Anot L. Tuleikio tėvų, „tie du menininkai“, iš kurių vienas – prof. A. Gudaitis – vėliau tapo didžiausią poveikį jo kūrybiniam braižui turėjusiu mokytoju. L. Tuleikio kūriniai ekspresyvūs, pilni dvasinės įtampos, pastoziški. Beržoras visada išliko jo dvasiniais namais.

Filomenai Linčiūtei-Vaitiekūnienei drobė – tarsi atvira scena, jos peizažuose teatras „išeina“ į gyvą lengvai atpažįstamą, bet pamažu kintantį pasaulį. Dailininkė žavisi architektūros ir gamtos darnia sąveika. Žemaičių dailės muziejui dovanotoje drobėje „Beržoro ramybė“ (2018) dangaus ir kryžių smailių susiliejimas į vientisą spalvinę gamą tarsi simbolizuoja amžiną žmogaus maldų ir sielos veržimąsį į Dievą. Moters figūrėlė, lėtai žingsniuojanti Gaso kalneliu, negirdimai, bet aiškiai primena, jog iš gyvenimo reikia tiek (ne)daug – tik ramybės.

Ši paroda suteiks progą pažinti ir Igno Budrio palikimą, įkūnytą akvarelėse, kurių pagrindinė tema – gimtųjų vietų sakralumas. Naudodamas sodrų akvarelės dažą, juodo kontūro ritmiką, savitai transformuotus natūros vaizdinius, I. Budrys fiksavo išskirtinę sakralinę paveikumo galią – tą aurą, kuri gimtosiose Platelių apylinkėse tvyro tiesiog ore. Autoriui rūpi ne tiek realistiniai pavidalai (sena Beržoro varpinė, koplyčios, medžiuose „gyvenantys“ šventuoliukai). Jam svarbiausia yra perteikti jausminę, o ne pragmatinę vertybių dominantę. Kaimo žmogaus dvasiniam būviui atspindėti pasitelkiamos aplinkos detalės (Rūpintojėlis, verbos, seno šulinio svirtis, daržas, dirbantys bei besiilsintys kaimo žmonės ir t. t.), spalvinių efektų įvairovė, įvedamas juodas kontūras gilesnei minčiai išreikšti. Plačiuose, laisvuose Igno Budrio potėpiuose išlieka tikras žemaitiškas santūrumas, prasišviečiantis meile rupiai, bet be galo gražiai, legendomis ir padavimais apipintai žemei – Žemaitijai.

Paroda parengta iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Nacionalinio M. K.Čiurlionio dailės muziejaus ir Žemaičių dailės muziejaus rinkinių.