Gandingos piliakalnis

Gandinga priklauso seniausiam Lietuvos gyvenviečių tinklui, kuris formavosi dar valstybingumo susidarymo išvakarėse kaip gentinių susivienijimų centrų sistema, turinti gynybinę funkciją. Juosiama giliai įsirėžusių Babrungo slėnio kilpų, Gandinga praeityje garsėjo patogia gynybine padėtimi. Deja, rašytiniai šaltiniai apie tai labai skurdūs. Piliakalnyje stovėjo 1253 m. balandžio 5 d. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Heinricho rašte dėl pietinių kuršių žemių dalybų minima Gondingos (dabar Gandingos) pilis.

Gandingos kūrimosi pradmenys, kaip ir vietovardžio kilmė, glaudžiai susiję su žemaičių etnogeneze ir kadaise čia gyvenusiais kuršiais. Tai liudija legendų gausa ir paplitę mitologiniai įvaizdžiai. Apie Gandingos piliakalnį yra surinkta net 14 legendų.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIII a. Už papilio, 4 ha plote yra papėdės gyvenvietė. O 400 m nuo piliakalnio ir į šiaurę nuo papėdės gyvenvietės yra VXIII a. senkapis.
2007 metais rasti archeologiniai radiniai rodo, kad ši vietovė – vienintelė Lietuvoje, turinti net penkis piliakalnius nedideliame plote. Tyrinėtojai surado I tūkstantmečio pabaigos – II tūkstantmečio pradžios gyvenvietę bei dvarvietę. Yra spėjimų, kad Gandinga galėjo būti ir miestas, išsidėstęs palei Babrungą ir klestėjęs XIII-XVII amžiais, o XVI a. net buvo įrašytas į neprivilegijuotųjų Lietuvos miestų sąrašą. Tuo metu savo reikšme prilygo Telšiams, Ukmergei, nes mokėjo tokio pat dydžio mokesčius. Po švedų antplūdžio Gandinga baigė savo klestėjimą – gyvenvietė sunyko, o administracinis centras persikėlė į Plungę.

Atsiliepimų dar nėra. Būkite pirmas!