Šlaitingame Babrungo, Minijos intako, slėnyje esantis Gandingos piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu, yra I–XIII a. buvusio gyvenamojo-gynybinio komplekso dalis. Kompleksui taip pat priklauso Varkalių piliakalnis su gyvenviete, Nausodžio piliakalnis su gyvenviete, Nausodžio piliakalnis II, Gandingos senovės gyvenvietė ir Gandingos kapinynas.
Pilies kalno, kuriame buvo 1253 m. minima kuršių pilis Gandyngen, šlaitai statūs, 32 m aukščio. Kalnas gana apardytas arimų. Dirvonuojanti piliakalnio aikštelė ovali, pailga, 78 × 33 m dydžio. Į vakarus nuo piliakalnio yra trapecijos formos papilys su 38 × 110 m dydžio aikštele. Dar kiek už papilio – senovės gyvenvietė, prie kurios – V–III a. senkapis.
Šį piliakalnį XX a. pr. aplankė apie 200 Lietuvos piliakalnių ištyręs lenkas Liudvikas Kšivickis. Jis užfiksavo mažiausiai tris pylimo aukštinimo etapus, kurių kiekviename rasta nemažai medžio anglių. Apie Gandingos piliakalnį, kuriame tuomet dar buvo senųjų amžių pėdsakų, tyrinėtojas rašė ir Varšuvoje išleistoje knygelėje „Žemaičių senovė“.
Archeologai čia surado I tūkstm. pab.-II tūkstm. pr. gyvenvietės bei dvarvietės pėdsakų.
Šiaurės karo metu sudegė pilis ir gyvenvietė, o kilusi maro epidemija išnaikino daugumą gyventojų. Nuo XVII a. Gandinga persikelia į strategiškai palankesnę vietą, iki tol buvusią kaimo gyvenvietę, pavadinta Plunge.
Apie Gandingos piliakalnį yra surinkta keliolika legendų. Pavyzdžiui, kad jame yra dideli požemiai, kuriuose tą kraštą užkariavę švedai paslėpė didelius turtus, o juos saugoti pavedė velniams. Turtų sargas pasirodantis prašmatnaus ponaičio pavidalu, naktį ateina pas arkliaganius ar piemenis ugnies savo pypkei. Rašytiniuose šaltiniuose yra žinių apie tai, kad Gandingos apylinkėse buvusi senovės baltų šventykla, kurioje kūrenta šventoji ugnis.
Yra baigti tiesti takai prie Varkalių ir Gandingos piliakalnių, sutvirtintas 300 m Babrungo šlaitas, pastatyti stendai bei rodyklės. Atnaujinti 1 km architekto Stulpino įrengti keliai, viso dabar yra 2,5 km sutvarkytų takų.
.JPG)
Gandinga <<<>>> Skardžiais išrėvėtais, daubom šaltiniuotom Ein dugnu Babrungas, spraudžias sraujomis. Įvairiom legendom kraštas vainikuotas. Gandingos piliakalny – užkeikta pilis. Viršūnė įdubusi, trobesių daug būta, Žuvėdams betraukiantis, lobiai dūla čia. Duris užrakintas slepia žemės plutos, Po dideliu akmeniu – rakts sietuvoje. Velniai turtus saugo, – pasakoja žmonės, – Gėrybës užkeiktos. Šiukštu! – nesurast. Plikęs kalno kiaušas, kirvio aštrus tonas Perėjęs kamienus, liaunas viršūnes. Durys tos lemtingos, metų skaičiaus prašo, Pasitiks – grius lubos, gyvastį nuneš. Pilies jaunas ponas – kerštu degąs lašas Vidurnaktį braido, tranko langines. Prakeiksmą palikę, kas palies tą turtą, Pasiglemžt norėdams, kris baisia mirtim. Pana Krontauskaitë, – įkaitë, užburtoji Verkia ir vaitoja, skundžiasi lemtim. Senas tėvas skrynią, kadaise atradęs, Pats to nežinodams, pasmerkė kančioms. Požemių ji menėse baltas rankas grąžo, Kas dešimti metai vilias grįžt namo. Budriai pilį saugo pragaro tarnaičiai, Jei tik kas kėsinasi – smaugiamas kerais. Gandingos kaimelis vietos piktos baidosi, Tamsų paros metą – prošal nepraeis. Užburta mergelė, kartą stabdžius berną, Labai graudžiai prašė „sielą išvaduok. Eidams liepto linkui, nieko nebijoki, Pirmą, ką pamatęs, karštai pabučiuok“. Panos grožis būrė, vyriškai žadėjo, Kad ir patį velnią, išmyluot dėl jos. Davė nosinaitę, mereška žydėjo: Pereik lūpų šuoru – nebeteks dejuot. Tik, sutikęs bernas krupę rupūžinę, Didumas – baisingas, smirdanti dvokla, Pasileido bėgti, pažadus pamynė, Kojos žemę skynė. Liko prakeikta. . . . Babrungo upelės vaga yr daug mačius, Gausingos šeimynos bebrų veisės čia. Aruodai jos dugno – smiltys šimtalapės, Po akmeniu – raktas. Kuriuo? Nežinia. Žemaitija mano – kraitinė lobynų, Iš lūpų į lūpas – sakmės debesim. Gandingos piliakalnį – Plungė nusiskynusi. Iškalbą senolių išpyniau širdim.