PRANEŠIMAS „Kuo aktuali Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės kūryba ir veikla šiandienos žmogui?“

Balandžio 23 d. 14.30 val. Plungės viešojoje bibliotekoje (Parko g. 7)
Šiemet minime Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės 140-ąsias gimimo metines. Ta proga norime sužinoti apie ją daugiau, todėl pakvietėme Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkę dr. prof. A. Martišiūtę-Linartienę pristatyti S. Kymantaitę-Čiurlionienę Plungės bendruomenei. Profesorės pranešimo tema: „Kuo aktuali Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės kūryba ir veikla šiandienos žmogui?“.
Renginyje dalyvaus meno studijos vadovė Rita Juodelienė ir skaitovai.
S. Kymantaitė-Čiurlionienė buvo lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė,dramaturgė, poetė, vertėja. Gimė 1886 kovo 13 d. Joniškyje bajorų Kymantų šeimoje. Šeimoje atsiradus finansiniams sunkumams persikėlė gyventi į Kulius, tikėdamiesi ten klebonaujančio Sofijos dėdės kunigo Vincento Jarulaičio pagalbos. Taigi vaikystę ir jaunystę Sofija praleido Kuliuose, kur ją globojo dėdė kun. V. Jarulaitis. Čia ji subrendo, išmoko kritiškai mąstyti, dalyvavo visuomeninėje veikloje, daug dirbo ir kūrė. Sofija Kuliuose susipažino su kunigu Juozu Tumu- Vaižgantu, tapusiu jos lietuvių kalbos mokytoju ir paskatinusiu meilę lietuviškam žodžiui.
S. Kymantaitė mokėsi Palangoje, Peterburge, Rygoje, o 1904 m. išvyko studijuoti filosofijos ir literatūros į Krokuvą. Nuo 1907 m. dirbo laikraščio „Viltis“ redakcijoje, aktyviai dalyvavo moterų sąjūdyje ir pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime.
Draugystė ir santuoka su M. K. Čiurlioniu buvo svarbi jų abiejų kūrybiniam gyvenimui – Sofija mokė kompozitorių lietuvių kalbos, prisidėjo prie jo sulietuvėjimo. 1909 m. pora lankėsi Plungėje, kur rengė esė rinkinį „Lietuvoje“ (1910), skirtą lietuvių kultūros ir meno analizei.
Pedagoginė veikla buvo viena svarbiausių Sofijos gyvenimo sričių: ji dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, rengė vadovėlius, kūrė dramos kūrinius, režisavo spektaklius. Pirmojo pasaulinio karo metais Voroneže aktyviai prisidėjo prie lietuvių švietimo ir kultūrinio gyvenimo, rūpinosi mokinių ugdymu bei gerove.
Tarpukariu dirbo kariuomenės švietimo srityje, skaitė paskaitas kariams, rašė straipsnius apie pilietiškumą ir sąmoningumą. Už nuopelnus Lietuvai 1927 m. apdovanota Vyties kryžiaus ordinu.
1925–1938 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete bei Valstybės teatro Vaidybos mokykloje.
Sofija aktyviai dalyvavo ir tarptautiniame gyvenime – 1929 m. paskirta Tautų Sąjungos delegacijos nare (vienintelė moteris su balso teise), dalyvavo posėdžiuose Ženevoje, moterų suvažiavimuose. Ji pripažinta Pasaulio tautų teisuole (1991).