Žemaičių Kalvarijoje stovi 19 Kryžiaus kelio koplyčių. Per jas veda 7 kilometrų ilgio tikintiesiems skirtas kelias. Koplyčios atkartoja Jėzaus kančią nešant kryžių. Šiuo keliu vaikščiodami tikintieji paprastai meldžiasi ir gieda specialias Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmes.
Kalvotoje miesto teritorijoje išsidėsčiusių koplyčių architektūra liaudiška, įaugusi į natūralų vietinį kraštovaizdį, o interjeras papuoštas monumentaliąja sienine ornamentine tapyba. Tiksli visų koplyčių pastatymo data nežinoma, tačiau jų formos nuo XVII a. iki XX a. išliko autentiškos. Koplyčioms būdingi skardiniai keturšlaičiais stogais, užsibaigiantys metaliniais kryžiais. Trylika koplyčių yra medinės.
Svarbiausia koplyčia galima laikyti didžiausią jų – „Jėzus kenčia ir miršta ant kryžiaus“, dar vadinamą „Kryžiauninke“. Tai – paprastos liaudiškų medinių Žemaitijos bažnyčių architektūros pavyzdys. Galinėje koplyčios sienoje pritvirtintas krucifiksas, už kurio per visas penkias apsidės scenas ištapyta ryškiaspalvė scena, atskleidžianti Kristaus nukryžiavimo įvykius. Šią monumentaliosios liaudiškos tapybos sceną apie 1906–1911 m. ištapė Alsėdžių dievdirbys Kazimieras Varnelis.
Kita svarbi koplyčia – senosiose Žemaičių Kalvarijos kapinėse stovinti „Rotušėje“. Sudegus bažnyčiai čia aukotos Šv. Mišios, o spaudos draudimo metais įrengta slėptuvė, kur buvo slepiama lietuviška spauda.
Žemaičių Kalvarijos miestelio kalvotumas simboliškai turėjo priminti kalvotą Jeruzalės peizažą – Jurgis Tiškevičius Žemaičių Kalvarijos miestelį iš pradžių netgi pavadinti norėjo Naująja Jeruzale, tačiau šis vietovardis neprigijo.
