Laisvės paminklas

Laisvės alėja – viena iš seniausių alėjų Lietuvoje bei viena iš įdomiausių ir gražiausių gatvių Plungėje. Suprojektuota XIX a. II p. didiko, Plungės valdos savininko, kunigaikščio Mykolo Oginskio užsakymu. XIX-XX a. sandūroje bulvaru vadinta gatvė, apsodinta keturių eilių liepomis, jungė vietos didiko M. Oginskio dvarą ir jam priklausiusio miestelio centrą. Anuomet tai buvo madingas projektavimo sprendimas. Šiaurinėje dalyje gatvė rėmėsi į dvaro parką, o pietinėje jos dalyje – į ant aukštos mūrinės kolonos stovėjusią ir Plungę nuo gaisrų turėjusią ginti Šv. Florijono skulptūrą. Vidurinė bulvaro gatvės dalis buvo grįsta raudonomis plytomis. 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, apie 1919 m. tuometinė Bulvaro gatvė pervadinta Laisvės alėja. Tarpukariu alėja išliko prestižinė: joje įsikūrė savivaldybė, paštas, telegrafas, miškų urėdija, advokato kontora, pirmoji lietuviška „Saulės“ mokykla, šaulių klubas, pirmasis kino teatras „Laisvė“, vaistinė, restoranas, gaisrinė, knygynas, biblioteka, fotoateljė. Pagrindinės miesto šventės taip pat vyko Laisvės alėjos pradžioje, prie Šv. Florijono. Ten buvo keliamos vėliavos, iš pakylų sakomos kalbos, o alėjos gale 1931 m. baigtas statyti įspūdingas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui skirtas paminklas.

Sovietmečiu Laisvės alėja pervadinta į Žemaitės alėją. Tuo metu nugriautas Laisvės paminklas, Šv. Florijonas, buvusioje miškų urėdijoje įsikūrė Komunistų partijos Plungės rajono komitetas, kurį vėliau pakeitė miesto centrinė biblioteka (šiuo metu - Vaikų biblioteka). Laikui einant, biblioteka tapo rajono kultūros židiniu, o netrukus ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės būstine, kurios viename iš balkonų 1988 m. spalio 30 d. iškelta Lietuvos vėliava.

Atsiliepimų dar nėra. Būkite pirmas!